Daugiau nei prieš pusšešto tūkstančio metų kūrėsi pirmosios civilizacijos, tobulėjo žmogus. Tas žmogus, nors dar gyveno urvuose, lavino savo įgūdžius. Ilgainiui naudojami įrankiai patobulėjo ir jis jau sugebėjo statyti tokius pasaulio stebuklus, kaip piramides ar kabančius Babilono sodus. Jau tada žmogus išdrįso kurti tai, kas atrodė neįmanoma, tačiau ar gyvendami dvidešimt pirmame amžiuje mes dar nepadarėme taip, jog mūsų sukurta civilizacija tiesiog žlugdo savo pačios žmones?

Dauguma mokslo pasiekimų buvo padaryta aštuonioliktame amžiuje, kai už naujas, kartais ir sveiku protu nesuvokiamas, idėjas nebegrėsė galvos nukirsdinimas ar kitokia mirtis. Buvo galima ramiai toliau tobulinti išradimus. Dabar turime tai, apie ką to meto išradėjai turbūt net nebūtų pagalvoję: kompiuterį, žemės ūkio techniką, pažangią mediciną, transporto sistemą ir dar daugybę dalykų. Turbūt vienas iš pačių blogiausių neseniai padarytų atradimų – branduoliniai ginklai. Pirmą kartą juos panaudojo JAV, numesdama atomines bombas ant Hirošimos (Čia su mokytoja žadu pasiginčyti, ant Š pažymėjo klaidą, nors čia (kažkiek keistai) ir čia matoma, kad yra Š) ir Nagasakio 1945 metais. Tokiu poelgiu JAV norėjo parodyti savo karinę galią. Ar tai yra civilizuoto žmogaus veiksmai? Civilizuotas žmogus tas, kuris yra išsilavinusęs, kultūringas, seka naujienas. Mano manymu, neapgalvotas tų naujienų naudojimas ir pasekmių neapgalvojimas (po atominių sprogimų žuvo šimtai tūkstančių žmonių) neparodo tų individų išsilavinimo. Tokiu atveju civilizacija ne gelbsti žmogų, o tiesiogine prasme naikina visą žmoniją.

Dar vienas „pasiekimas“, kurį pajautė mūsų tauta, Lietuva, buvo kolektyvizacija. Na, bent jau rusai tai vadino pasiekimu, dar kitaip „naująja civilizacija“. Jie Lietuvos kaimuose griovė sodybas, namus, jų vietoje kūrė kolūkius, kaimų gyventojai buvo varomi į juos dirbti. Taip buvo naikinamos senosios kaimo ir namų vertybės. Šis laikotarpis aprašomas Romualdo Granausko apysakoje „Gyvenimas po klevu“. Joje vaizduojama pagrindinės veikėjo Kairienės kelionė iš namų į gyvenvietę ir atgal. Gyvenvietė kūrinyje vaizduojama kaip bejausmė, bedvasė ir nemiela vietovė. Kai Kairienė grįžta ir pamato į jos namą nenumaldomai artėjantį žvėrį geležiniais nasrais – traktorių. Ji supranta, kas vyksta (namas tuoj bus nugriautas), tačiau išlieka stipri: atsistoja prie savo svarbiausio turto – namo – ir niekur nesitraukia. Jos sūnus žūva nuo traktoriaus. Motina taip pat suklumpa prieš traktorių. Taigi, rusų vadinta „naujoji civilizacija“ nekūrė nieko naujo, ji buvo skirta vertybių naikinimui.

Informacinėms technologijoms, dar vienam civilizuoto žmogaus pasiekimui, įsibrovus į mūsų gyvenimą, atsirado puikus būdas bukinti žmonių mases, nes tai traukia žmogų ir įnikęs į jos teikiamus malonumus (kad ir kasdienių problemų užmiršimą) žmogus nebemąsto. Dalis žmonių praleidžia daug laiko prie televizoriaus ar kompiuterio ekrano. Dažniausiai taip elgiasi jaunimas. Dėl to jie apleidžia mokslus, namų ruošą – viską. Panašią situaciją išgyvena mano paties draugas. Jis naktis praleisdavo prie kompiuterio, dienas – lovoje, miegodamas. Nei mokykla, nei kas kita jau nerūpėjo. Daug kas bandė jį įkalbėti susiimti, tačiau nesėkmingai. Šiuo metu kažkas jį yra atvedęs į protą ir jis vėl lanko mokyklą, mokosi, tačiau daug mokslo galimybių, žinių jau yra prarasta.

Civilizacija iš urvinio mus pavertė protingu, naujovių ieškančiu žmogumi, tačiau noras pasiekti, atrodo, neįmanoma pagimdė ir didžiausias mūsų laikų blogybes: įvairias priklausomybes, masinio naikinimo ginklus. „Naujosios civilizacijos“, kolektyvizacijos, metu tauta buvo žlugdoma, prarasta daugybė vertybių. Nors kolektyvizacijos laikotarpis baigtas, tačiau priklausomybių žmonės sunkiai sugeba atsikratyti. Jei ir toliau taip elgsimės, mes patys save sunaikinsime.