Apie viską keistai. Keistai.

Long time no writing. Turbūt daug kas galvotų, jog nebėra laiko, juk kaip ir studentas jau. Iš dalies tiesa, laiko mažiau, bet nerašau ne dėl to And now I’m back. Su mintimis apie MRU.

Pradėsiu turbūt nuo pradžių. Stovyklos, kurią vos atradau. Vievis, „Atradimų sala“. Ką galiu pasakyti, tai pasislėpę nuo publikos labai sėkmingai, kadangi tėvai ne vieną kartą pravažiavo pro būtent tą stovyklą, kurioje veiksmas vyko. O veiksmo nemažai: kiekvienos dienos dienotvarkė buvo griežtai ir gausiai sudaryta ir laisvo laiko iki vakaro buvo mažai. Užduotys, dėstytojų „paskaitos“ (na, ne paskaitos, o labiau prisistatymas), namelių prisistatymai, vestuvių vaidinimai, „linksmutis“ (kas tai, lieka aiškintis patiems tačiau faktas, jog tai JAU laisvas laikas)… Žodžiu, daug.
Užduočių nenoriu atskleisti — gal MRUSA nelabai norėtų, gal kai kurias naudoja kasmet.
Minėtos „paskaitos“… Patiko tik M. Kalinausko VI programos pristatymas. Niekada negalvojau, kad tokio dalyko pristatymas gali būti įdomus ir linksmas, bet jis vienas iš tų žmonių, kuris sugeba viską papasakoti NEnuobodžiai. Dar buvo atvažiavęs rugsėjo pirmos Vingio parke organizatorius, lyg ir nebuvo nuobodu, bet neklausiau — buvo karšta.
Prisistatymas. Turbūt didelės paslapties neatskleisiu, jei pasakysiu, jog pirmą vakarą nameliai (tiksliau, kambariai) turėjo pristatyti save. Du minusai: laiko pasiruošimui buvo nedaug; pasirodymų metu kai kurios komandos vaidino jau tamsoje, todėl jie menkai matėsi (turint omenyje, kad dar ir šviesa švietė pro langus UŽ jų nugarų). Mūsų kambario mintis? Tuo metu vis dar buvo populiari ta JAU atsibodusi Welcome to St. Tropez, o iš to kilo mintis Welcome to St. Vievis Nee, nelaimėjom..
Vestuvės. Kitas vaidinimas — įvairių tautų vestuvės. Buvo traukiami burtai ir kiekviena turėjo parodyti ceremoniją/šventę/pagirias tų tautų papročių pagrindu. Mes gavom Lietuvą, ir nors atrodytų, kad tai suvaidinti turėtų būti lengva, anaiptol — taip nebuvo :/ Pravertė duona ir lašiniai (taip, turėjau).
Linksmutis. Nepasakosiu
Jei kažkas bus pakviestas, jums keletas turbūt dažniausiai būnančių taisyklių:

1. Kuratorius visada teisus (heh…).
2. Programa papildoma visiems (patikėkit – visiems. Nedalyvausit – kentėsit. Ne morališkai, o fiziškai).
3. Rankos taisyklė (jei kuratorius pakelia ranką, visi turi nedelsiant užsičiaupti. +).
4. Rūkoma tik rūkykloje (aha, prie namelio kiekvieno ;D).
5. Punktualumas (TIKRAI verta nevėluoti. Kaip ir dėl antro punkto – kentėsit).
6. Maudynės tik su kuratoriais (800 metrų nuo stovyklos yra ežeras. Neblogai ).
7. Linksmutis tik leidus (šiaip sau dienos metu negalima, TIK po visos dienotvarkės).
8. Saugom ir gerbiam save ir kitus (logiška, taip ir turi būti ).
9. Kas kuratoriaus – tas kuratoriaus, kas nulio – tas kuratorius. (Nulis – tu, jei esi stovyklos dalyvis. Daryk išvadas – vežkis visko kuo daugiau).
10. Nėra blogo oro, yra tik bloga apranga (blogo oro ir nebuvo).

Dar buvo 11 taisyklė, kažkas apie virtuvę, turbūt „Gerbiam virtuvę“ ar kažkas panašaus, bet ji tik pasakyta (nors ir gerbėm ją, bet ne visada maistu lepino).

Dar prieš rugsėjo pirmą sumąstėm susimatyt Vilniuje su grupiokais, kad nebūtų baisu iškart pirmomis dienomis univere. Pavyko sukviesti didžiąją dalį žmonių ir už tai gerbiau savo grupiokus (Bravarijoj alaus bokšto pigumas tai FTW!!!)

Rugsėjo pirma praėjo kiek kitaip nei tikėjausi – gal per daug to oficialumo, mokykloj to nebuvo ir čia taip smarkiai nesitikėjau.

Gerai, mokslų dalis.

Verslo informacinės technologijos. Ėjau iš tiesų nežinodamas, ko galima tikėtis. Ką žinojau, tai kad dėstytojas (atsiprašau) maladiec. Pasitvirtino jau tą pačią dieną Pasakoja įdomiai, dėmesį patraukia, supranta juokus ir pats „paskaldo“ (gerai, kai atsiranda jaunų dėstytojų). Seminarui ir paskaitai turėjome gauti skirtingus dėstytojus – gerai, kad kita atsisakė. 10/10.
Algoritmų teorija. Kaip galvojau, taip ir buvo – kažkas panašaus į programavimą, tik lengviau. Dvi skirtingos dėstytojos. Viena normali (gerai, kad su ja bus egzaminas), kita nelabai (turbūt valdžia (Informatikos ir programų sistemų katedros vedėja) daro savo). Seminarai buvo visi (normali), o paskaitos keturios ar penkios per buvusius du mėnesius. Juokinga buvo tada, kai jai neatėjus mes buvome nukreipti į valgyklą ir ten ją radome. Su trimis patiekalais vienu metu. Paskaitos metu. Šaunu. Seminaras 8/10, paskaita 2/10.
Tiesinė algebra ir matematinė analizė. Am… Nu baisu. Baisu. Baisu baisu ir baisu net baisu. Dėstytojas visų draugas, bet… dėstymas ne jam, to daryti šis žmogus tikrai nemoka. Kaip išsireiškė grupiokas, jo klausantis neįmanoma mokytis, nes protas atbunka. Kodėl pradžioje rašiau ‘baisu’? Todėl, kad taip jau gavosi, jog jis veda tiek paskaitas (mokymosi), tiek seminarus (pratybas). Lygiai prieš savaitę būtent tokiu metu, kuriuo rašau įrašą (Juodraštis išsaugotas: 3:31:59.), sėdėjau prie matematikos knygų, uždavinių ir mokiausi savarankiškai prieš kontrolinį. Laukiu žinių apie rezultatus. 5/10.
Filosofija. Oi ne man toks dalykas, oi ne man… Kažkokie žmonės, kažkokios šakutės, šaukšteliai, kava, puodeliai, katinai, mėnuliai, smėliai viename sakinyje… Dėstytoja kalba ne studentams, o batams/grindims. Klausyt tiesiog neišeina. Šiandien lyg ir turėtume apkalbėt kitokią mokymosi sistemą. Gal bus geriau. 4/10
Specialybės kalba. Laaaabai tikėjausi, kad baigęs mokyklą pagaliau nebematysiu lietuvių kalbos. Nuėjau į seminarą tikėdamasis jau anglų kalbos. Deja – vėl lietuvių. Labai nuobodu nėra, labai sunku nėra, bet man asmeniškai nepatinka toks dalykas. Pažymiais nesigirsiu, nes nėra kuo girtis 7/10

Kol kas mokslai sukasi apie šiuos dalykus. Kažkada tikėjausi geresnės situacijos čia (kol kas yra vienintelis dalykas, kuris TIKRAI įdomus), bet ką padarysi :/

Hmz, prisiminiau. Tuos minusus kompensuoja MRU valgykla. „Karališki“ pietūs už 10-12 litų ir už juos pavalgai dienai. Normaliai galima pavalgyti vos už 3-4 litus. Šitą užskaitau

Overall… Nors kokybė ne tokia gera, kokios norėjau, bet aplinka, grupiokai, valgykla ir dar kai kurie neapkalbėti dalykai vis tiek išlaiko mane laimingą dėl to, kad mokausi čia, o ne kitur.

Share on Facebook

Yra, aš pakliuvau!!!!!! Ir tiek užtenka pasakyti!!!!!!!!

Share on Facebook

photo credit: dusk-photography

Pagaliau galima atsigauti, bent jau mano egzaminų ir jų rezultatų sesija yra baigta. Dabar jau galiu pritarti tiems, kurie sako, jog egzaminai nic*uja neparodo žmogaus žinių lygio. Nuo pradžių.

• Anglų kalba (2011-05-21). Į šitą ėjau pasitikėdamas savimi, nes žinau, jog anglų kalbą tikrai moku patenkinamai. Buvo šioks toks jaudulys dėl to, kad tai buvo pirmas iš tų egzaminų, kurie ale lemia tolimesnį gyvenimą (nors, tiesą pasakius, šitas egzaminas buvo pasirinktas tik rezervui, jei kartais dviejų neišlaikyčiau). Well… Laiko buvo į valias, užduotys buvo lengvos (tik viena strigo, turbūt ji ir pagadino), gavosi kiek gavosi – 90%.
• Lietuvių kalba (2011-06-01). Šitame jau buvo strioko. Visų pirma dėl mokyklos, kurioje jau mokiausi ir visiškai grįžti nenorėjau, net jei ir ne mokslams. Antra, dėl to, jog nemokėjau ir nemoku nei suvokimų, nei rašinių. Pirma dalis, teksto rašymas. Pasirinkau temą „Kuo tautos praeitis svarbi dabarčiai?“, pilsčiau, pilsčiau, pilsčiau… Turėjau bent iš raštingumo 16 ar 15 taškų gauti, tai gal ir tai pagelbėjo. Atėjo teksto suvokimo laikas ir apsaugok Dieve, pradėjau veltis. Pasivėliau. Rezultatas – 64%. Jėė…
• Informatika (2011-06-03). Kaip ir į anglų egzaminą, ėjau užtikrintas, kad viskas bus gerai. Nė velnio. Testas buvo lengvas, tad problemų su juo nebuvo. Išėjau į kitą auditoriją, prie kompų ir ten prasidėjo… Įsijungiau FPS, pradėjau rašyti pirmas procedūras, viską apsirašinėti, etc… Žiūriu, viskas dingsta, Logging off…, Shutting down your computer… Zaja*ys, galvoju. Arba čia visiškai iš lempos, arba užduočių sąsiuvinis nuspaudė mygtuką ant klaviatūros (ir kas tokius sugalvoja ten padėt…). Įsijungiu, viskas iš naujo (visa laimė, jog buvo praėję ~15 minučių). Vėl parašau, ką buvau jau parašęs ir bandau paleisti programą:
  — RŪKYK, – sako man kompiuteris ir FPS užlūžta, nieko nebegaliu daryti.
  Įsijungiu antrą FPS (nes anam ragatkė) ir apsidžiaugiu pamatęs, jog failai išsaugoti. Nebejungiu programos bijodamas, jog vėl lūš. Parašau dar daugiau kodo ir, supratęs, kad būtų gerai patikrinti, ir pagalvojęs, jog nieko blogo nenutiks, įjungiau programą:
  — RŪKYK, – sako man kompiuteris ir FPS vėl užlūžta, nieko nebegaliu daryti.
  Kas (ar čia reikia Ką?) belieka daryti? Įsijungiu trečią FPS ir viską rašau toliau iš galvos, be jokių testų, be nieko! Padarau viską taip, kaip mano mąstymu turėtų būti gerai, ir… Pasako, kad egzaminas pratęstas dėl klaidos užduotyje (kurią mačiau ir dariau pagal save, o ne pagal lapą). 15 minučių. Kai davė flešiuką, reikėjo į jį įkelti savo kodo failus. Įkišus į USB, pradėjo rėkti, kad reikia administratoriaus slaptažodžio (logiška, bet galėjo iš anksto pasirūpinti). Pakvietė inžinierę. Laikas bėga. Ateina. Paprašo išsaugoti savo darbą, kad vėliau nedingtų. Išsaugau trečiame FPS padarytą kodą. Paaiškinu, jog reikia kažkaip išjungti ir likusius du FPS. Ji įsijungia, paspaudinėja OK maždaug milijoną kartų (aš porą kartų pabandžiau ir pasidaviau) ir išjungia programą, bet išjungia šiek tiek įdomiai: išsaugo failą, kuriame yra kodas. Suprask, darbas keliauja atgal laike. Su pirmu FPS padarė lygiai tą patį, vėl išsaugojo failą ir aš likau tik su skaitymo procedūra! Jau norėjosi tiesiai šviesiai pasiųsti tokią inžinierę toli toli, bet ką čia, gi aš inteligentas Per likusias 10 minučių atkūrinėjau viską staigiai, be jokio komentavimo (už ką duodami balai), daug ką praleisdamas, kai ką paprastindamas. Išėjau iš egzamino išsekęs ir susinervinęs. Rezultatas DIDŽIAI nustebino, nes tikėjausi gauti balus tik iš tų taškų, kuriuos „užsidirbau“ teste. 70% (???).
• Matematika (2011-06-07). Šito bijojau labiausiai. Žinau, jog matematiką moku, bet nemoku. Mano mokėjimas retai pasirodo greitu sprendimu, jei pasitaiko laaaabai sunkus uždavinys, man reikia daugiau laiko jam išsiaiškinti negu yra duota egzamine (atsižvelgiant į tai, jog užduočių ne viena). Geometrija ir figūrų plotai per integralus visada man buvo kirvis, taip buvo ir šįkart. Kas patys šiemet laikė egzaminą, tie galėtų pasmerkti ir už nepadarytą uždavinį su dėžėmis, kur buvo galima tiesiog tol „sukti laikrodį“, kol padarymo laikas būtų buvęs lygus. O aš ieškojau kažkokio stebuklingo būdo spręsti. Neradau. Kaip bebūtų gaila, nemažai taškų sudarė būtent tai, ant ko aš visą laiką kliūnų. Pasibaigus egzaminui atsistojau, surinkęs apie 40 taškų iš 64, galvojau, bus pakankamai. Rezultatas širdį nuvarė į kulnus. 33 taškai iš 64 (lyg turėtų būt apie 50% pagal žinias, pagal padarymą). Debiliško vertinimo rezultatas – 34%.

Čia ir baigsiu savo apžvalgą. Taip, žinau, kad galėjau perlaikyt informatiką, jei buvo taip blogai, bet mąsčiau, gal užteks tiek, kiek gausiu. Taip, žinau, kad pats kaltas dėl visų šitų dalykų, bet išsakyt viską tiesiog norėjau.

And, now it’s official… Baigėme mokyklą.

Share on Facebook

Well… Tonight’s the NIGHT, last night before an exam Sėkmės rytoj tiems, kurie laiko egzaminą ir linkiu, kad bent klausymas būtų tokio lengvumo kaip ir 2010-ųjų metų

Šiandien jokių darbų, jokių nervų. Visos mokytojos pataria nieko nedaryti (aišku, išskyrus anglų), nes per daug informacijos išvis nuvargins žmogų. Sooo… Kad būtų lengviau atsipalaiduoti:

Share on Facebook

Daugiau nei prieš pusšešto tūkstančio metų kūrėsi pirmosios civilizacijos, tobulėjo žmogus. Tas žmogus, nors dar gyveno urvuose, lavino savo įgūdžius. Ilgainiui naudojami įrankiai patobulėjo ir jis jau sugebėjo statyti tokius pasaulio stebuklus, kaip piramides ar kabančius Babilono sodus. Jau tada žmogus išdrįso kurti tai, kas atrodė neįmanoma, tačiau ar gyvendami dvidešimt pirmame amžiuje mes dar nepadarėme taip, jog mūsų sukurta civilizacija tiesiog žlugdo savo pačios žmones?

Dauguma mokslo pasiekimų buvo padaryta aštuonioliktame amžiuje, kai už naujas, kartais ir sveiku protu nesuvokiamas, idėjas nebegrėsė galvos nukirsdinimas ar kitokia mirtis. Buvo galima ramiai toliau tobulinti išradimus. Dabar turime tai, apie ką to meto išradėjai turbūt net nebūtų pagalvoję: kompiuterį, žemės ūkio techniką, pažangią mediciną, transporto sistemą ir dar daugybę dalykų. Turbūt vienas iš pačių blogiausių neseniai padarytų atradimų – branduoliniai ginklai. Pirmą kartą juos panaudojo JAV, numesdama atomines bombas ant Hirošimos (Čia su mokytoja žadu pasiginčyti, ant Š pažymėjo klaidą, nors čia (kažkiek keistai) ir čia matoma, kad yra Š) ir Nagasakio 1945 metais. Tokiu poelgiu JAV norėjo parodyti savo karinę galią. Ar tai yra civilizuoto žmogaus veiksmai? Civilizuotas žmogus tas, kuris yra išsilavinusęs, kultūringas, seka naujienas. Mano manymu, neapgalvotas tų naujienų naudojimas ir pasekmių neapgalvojimas (po atominių sprogimų žuvo šimtai tūkstančių žmonių) neparodo tų individų išsilavinimo. Tokiu atveju civilizacija ne gelbsti žmogų, o tiesiogine prasme naikina visą žmoniją.

Dar vienas „pasiekimas“, kurį pajautė mūsų tauta, Lietuva, buvo kolektyvizacija. Na, bent jau rusai tai vadino pasiekimu, dar kitaip „naująja civilizacija“. Jie Lietuvos kaimuose griovė sodybas, namus, jų vietoje kūrė kolūkius, kaimų gyventojai buvo varomi į juos dirbti. Taip buvo naikinamos senosios kaimo ir namų vertybės. Šis laikotarpis aprašomas Romualdo Granausko apysakoje „Gyvenimas po klevu“. Joje vaizduojama pagrindinės veikėjo Kairienės kelionė iš namų į gyvenvietę ir atgal. Gyvenvietė kūrinyje vaizduojama kaip bejausmė, bedvasė ir nemiela vietovė. Kai Kairienė grįžta ir pamato į jos namą nenumaldomai artėjantį žvėrį geležiniais nasrais – traktorių. Ji supranta, kas vyksta (namas tuoj bus nugriautas), tačiau išlieka stipri: atsistoja prie savo svarbiausio turto – namo – ir niekur nesitraukia. Jos sūnus žūva nuo traktoriaus. Motina taip pat suklumpa prieš traktorių. Taigi, rusų vadinta „naujoji civilizacija“ nekūrė nieko naujo, ji buvo skirta vertybių naikinimui.

Informacinėms technologijoms, dar vienam civilizuoto žmogaus pasiekimui, įsibrovus į mūsų gyvenimą, atsirado puikus būdas bukinti žmonių mases, nes tai traukia žmogų ir įnikęs į jos teikiamus malonumus (kad ir kasdienių problemų užmiršimą) žmogus nebemąsto. Dalis žmonių praleidžia daug laiko prie televizoriaus ar kompiuterio ekrano. Dažniausiai taip elgiasi jaunimas. Dėl to jie apleidžia mokslus, namų ruošą – viską. Panašią situaciją išgyvena mano paties draugas. Jis naktis praleisdavo prie kompiuterio, dienas – lovoje, miegodamas. Nei mokykla, nei kas kita jau nerūpėjo. Daug kas bandė jį įkalbėti susiimti, tačiau nesėkmingai. Šiuo metu kažkas jį yra atvedęs į protą ir jis vėl lanko mokyklą, mokosi, tačiau daug mokslo galimybių, žinių jau yra prarasta.

Civilizacija iš urvinio mus pavertė protingu, naujovių ieškančiu žmogumi, tačiau noras pasiekti, atrodo, neįmanoma pagimdė ir didžiausias mūsų laikų blogybes: įvairias priklausomybes, masinio naikinimo ginklus. „Naujosios civilizacijos“, kolektyvizacijos, metu tauta buvo žlugdoma, prarasta daugybė vertybių. Nors kolektyvizacijos laikotarpis baigtas, tačiau priklausomybių žmonės sunkiai sugeba atsikratyti. Jei ir toliau taip elgsimės, mes patys save sunaikinsime.

Share on Facebook

Kartą anglų architektas Džefris Dželiko yra pasakęs: „Architektūra yra tam, kad mes suprastumėm ir žinotumėm, kas esame“. Senamiesčių, senų dvarų, jų parkų kultūros paveldas yra mus pasiekusi vertinga ir reikšminga Lietuvos istorijos dalis. Šis paveldas mums daug ką pasakoja apie senus laikus, kultūrą, papročius. Neišsaugoję palikimo, kurį turime dabar, prarastume dideles istorines vertybes ir nepaliktume ateities kartoms to, kas buvo saugoma iki dabar. Kadangi patys negyvenome tame laikotarpyje, tai aplankydami senus dvarus, vaikščiodami senamiesčiu tuo pat metu klausydamiesi gido, jaučiamės tarsi ten nukeliavę. Tai yra šalies istorija, o istoriją reikia išsaugoti.

Lietuvoje nuo seno dvaras buvo kaip kultūros židinys. Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras buvo diplomatijos, administracijos, rašto perėmimo svarbiausiu centru. Dvarininkai visuomet buvo meno kūrinių, architektūros statinių užsakovai ir mecenatai. Šiuo metu Lietuvoje esama apie 800 išlikusių dvarų sodybų bei jų fragmentų, tačiau tik dalis dvarų yra prieinami visuomenei – renovuojami, atstatomi, kuriama infrastruktūra. Išlikusi istorinės dvarų sistemos dalis yra labai vertinga, nes liudija Lietuvos valstybės ilgaamžiškumą, kultūros lygį, sąsajas su kitų Europos valstybių kultūromis, atskleidžia ekonomikos raidą bei įvairių socialinių grupių tradicijas. Išliko tik labai nedidelė jos dalis, todėl kiekvienas elementas, fragmentas ar darinys yra reikšmingas, nes stiprina Lietuvos tapatumą, palaiko istorinio ir kultūrinio kraštovaizdžio būdinguosius bruožus, praturtina jau daug kur skurdoką kraštovaizdį. Dvarų kultūra irgi yra neatsiejama dvarų paveldo dalis. Ji iki šiol daro įtaką ir mūsų moralei bei elgsenai, formuoja sampratą apie meną ir kultūrą apskritai ir taip praturtina nūdienos Lietuvos kultūrą. Sovietmečiu dvarai buvo konfiskuoti, nacionalizuoti, žalojami naudojant ne pagal paskirtį ir palaipsniui planingai naikinami. Daug kur dvarų sodybose buvo įkurtos tarybinių ūkių ir kolūkių kontoros, ūkiniai, mokymo, kultūros centrai bei ambulatorijos, kumetynuose bei kituose dvarų pastatuose apgyvendinti kolūkiečiai bei tarybinių ūkių darbininkai. Po sovietmečio daug dvarų liko sugriauta arba apgriauta. Šiuo metu likę dvarai dažnai naudojami turistams pritraukti ir taip garsina Lietuvos vardą ir kultūrą. Taigi, kadangi dvarai formuoja mūsų šalies istorijos suvokimą ir jų liko labai nedaug, juos būtina išsaugoti.

Pats gimiau Radviliškio rajone, todėl noriu pakalbėti apie vieną iš artimiausių savo gimtinei dvarų. Tai yra Burbiškio, arba Baženskių, dvaras. Istoriniuose šaltiniuose jis minimas nuo XVII a. Peizažinio tipo parkas užima 28 ha plotą. Parko teritorijoje esančiuose tvenkiniuose yra 15 salų. Nutiesti takai, pastatyta tiltų, pavėsinių, suoliukų, skulptūrų. Iš visų Radviliškio rajone esančių dvarų Burbiškio dvare XX amžiaus pradžioje buvo sukaupta daug meno vertybių. Burbiškio dvaras pasižymėjo senosios bajoriškos dvarų kultūros puoselėjimu. Dvaro savininkai Baženskiai kūrė didelį ir puošnų parką, jame statė paminklus, skulptūras, kaupė archyvą ir biblioteką. Visas parke esančias skulptūras dvarininko Mykolo Baženskio užsakymu sukūrė skulptorius Kazimieras Ulianskis. XX amžiuje dvare lankydavosi P. Vileišis, J. Basanavičius. Adomas Baženskis, dvaro paveldėtojas, 1992 metais apleistą, sovietiniais laikais nuniokotą dvarą padovanojo Radviliškio rajono savivaldybei, kuri įsipareigojo jį sutvarkyti ir pritaikyti visuomenės kultūros reikmėms. Šiuo metu dvaras priklauso Daugyvenės kultūros istorijos muziejui – draustiniui. Dvaras restauruojamas, taip pat sutvarkytas parkas – atstatyti tiltukai, atkurti senieji parko keliai ir takai, sutvarkyti želdynai. Beveik visiškai atkurtas dvaro architektūrinis ansamblis. Parke gausu skulptoriaus Kazimiero Ulianskio darbų. Jame auga daugybės rūšių ir formų atvežtiniai augalai, gyvena apie 40 paukščių rūšių. Dvare yra rengiami muzikos vakarai, kultūros renginiai, iškilmingi savivaldybės renginiai, seminarai, šventės šeimoms ir kolektyvams. Nuo 2000 m. gegužės 13 d. dvare kasmet rengiama Tulpių žydėjimo šventė. Kaip matome, dvaras vis dar atlieka savo funkciją, puoselėja kultūrą, ir yra vienas svarbiausių Lietuvos dvarų.

Senamiesčiai — tai puiki laiko praleidimo vieta, vis dažniau pasirenkama jaunimo ir vis dar gausiai lankoma senimo, tačiau valdininkams senamiesčių saugojimas, tausojimas nelabai rūpi. Tik patys žmonės, susibūrę į komandas ar asociacijas, gali atvesti valdžią į protą ir parodyti, kad jiems svarbu išsaugoti senamiesčius. Štai, pavyzdžiui, Kauno senamiestis, pasak pačių ten gyvenančių žmonių, apverktinos būklės. Sakoma, kad vietoje ženklų, parodančių lankytinas senamiesčio vietas, turėtų būti pastatyti ženklai, įspėjantys apie gresiantį pavojų: dauguma pastatų senamiestyje prastos būklės, ten esanti meno mokykla, tiesiogine to žodžio prasme, griūva. O ką daro valdžia? Čia ji ne tik neleidžia statyti kažko naujo, bet ir neleidžia nieko atnaujinti, sutvarkyti. Minėtos mokyklos direktorius, paklausęs apie galimybę suremontuoti į kultūros paveldą įrašytą pastatą, sulaukė tik uždraudimo (vėliau, nepaisydamas draudimo, vis tiek ištinkavo griūvančią sieną). Pažvelkime į panašią situaciją sostinėje. Vyksta ilgalaikės kovos tarp gyventojų ir valdininkų dėl statybų Vilniaus senamiestyje, kuris yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Kadangi gyvename visuomenėje, kurioje didelį vaidmenį atlieka pinigai, valdžios atstovai neatsisako galimybės užsidirbti daugiau pinigų ir leidžia senamiestyje statyti namus, neatitinkančius senamiestyje turinčių būti namų vaizdo. Tokie dalykai griauna galimybes vaikams pamatyti senovės namus ir pasijausti to meto gyventoju. Kaip jau sakiau, žmonės, veikdami kartu, gali kai ko pasiekti. Vienas tikrai svarbus dalykas, ko žmonės pasiekė susibūrę į asociaciją — eismo apmokestinimas Vilniaus senamiestyje. Po ilgų diskusijų Vilniaus savivaldybėje buvo nuspręsta apmokestinti automobilių įvažiavimą į senamiestį. Kaip rodo tyrimas, atliktas po analogiškos sistemos įdiegimo Londone, apmokestinus įvažiavimą į senamiestį, ženkliai sumažėjo senamiesčio užterštumas. Nepaisant to, žmonės gali patikimiau suplanuoti savo kelionės maršrutą ir iki jo nusigauti greičiau (mažiau transporto – greitesnis judėjimas). Visa tai turbūt nebūtų pasiekta be pačių žmonių iniciatyvos. Taigi, senamiesčiai, kaip ir dvarai, turi didelę reikšmę tautos savimonėje ir juos privalu išsaugoti, ypač dabar, kai jų būklė nėra tobula.

Apibendrindamas noriu pasakyti, kad nepaisant to, jog po sovietmečio liko dar šiek tiek dvarų bei senamiesčių, negalima jų palikti likimo valiai. Atvirkščiai, juos reikia išsaugoti kuo ilgiau, nes tik tokio kultūrinio paveldo dėka mes galime suprasti, kokia buvo mūsų tauta, ir suvokti, kaip ji gyveno; tai galima palikti ir kitoms kartoms po mūsų.

Well. Kalba tokia. Matysim, kas iš to gavosi. Taip, žinau, daug kas nurašyta nuo neto, daug pievų – what’s the difference now? Laukiam žinių.

Share on Facebook

Apdėjo posūkyje, nepraleido (nors turėjo). Panevėžys, BMW… Ką daugiau ir besakyti? Numeriai nagli, atspindi asmenį (turbūt)

TAI NĖRA ĮŽEIDIMAS.

Share on Facebook

Prieš porą dienų mūsų šeima išsiuntėme mano pusbroliui dovanų — voką su pinigais, skirtais jo dviračiui. Pašte priėmė ir pažadėjo išsiųsti. Taip, išsiuntė.

Šiandien paskambino dėdė (pusbrolio tėvas) ir padėkojo už voką. VOKĄ. Tik voką. Kodėl tik už jį? Pinigų voke nebuvo.

Kur jie dingo? Galėjo dingti tik į vieną vietą — į paštininko kišenę.

Mielas suski, kuris pavogei dovaną iš vaiko. Tikiuosi, pasidžiaugsi pinigais ir užspringsi. Tavo sąžinė begalinė.

Moralas? Geriau boikotuoti Lietuvos paštą ir nesinaudoti tokiomis paslaugomis. O aš dar kažkada norėjau vairą per jį parduoti. Heh.

The End.

Share on Facebook

Taigi, aš gyvas. Vis tik manęs mokiniai nenužudė.

Vakar sužinojau, jog grupė sudaryta vien iš aštuntokų. Šiek tiek sunerimau, bet viską sudėjau į savo vietas ir su mintimi susitaikiau. Pirmą pamoką manęs „palaikyti“ atėjo klasiokai, gal tai ir padėjo. Darbo daug nedaviau, jog negalvotų, kad aš darboholikas ir su mokiniais vien dirbsim, dirbsim, dirbsim…

Gera naujiena ta, kad su manimi dirbs dar vienas žmogus. Šiandien pasiūlė dirbti su kažkokiu praktikantu. Dar pats asmeniškai su juo nebendravau, bet nujaučiu, jog man tai bus į naudą. Tik nežinau, kokia jo specializacija… Kaip visada, nieko nesugebu išsiaiškinti pilnai : )

Bloga naujiena ta, jog grupės mokinių skaičius viršija galimas sėdėjimo vietas. Reikės kalbėtis su administracija, jog kažką pakeistų. Iš pat pradžių į mano veiklą buvo užsirašę 47 (!!) mokiniai, tačiau perskirstė taip, kad man liko suvaldyti 18 iš jų. Deja, trys neturi sėdėjimo vietų.

Iš manęs toks ir mokytojas… Youtube įjungiau ir „prikoliukus“ leidau. Vardan ramybės tvarkant popierizmus. Nuo kitos savaitės prasidės tikras darbas… Wish me luck.

P.S. Gaila, atlyginimo dar nepervedė : )

Share on Facebook

Daug nerašysiu. Iš pradžių atsiprašau skaitančių, kad nieko nepapostinu. Laikas spaudžia, laisvo lieka labai nedaug.

Dabar rašau tik pasveikinti su atėjusia švente — šv. Kalėdomis. Linkiu kažko, ko reikia kiekvienam.

Dar rašau pasveikinti su praėjusia švente — Kūčiomis. Tikiuosi, prisivalgėte užtektinai visiems metams (kiek žinau, reikia suvalgyti 12 patiekalų, kad kitus metus būtum sotus). Aš pats asmeniškai net persivalgiau.

Dar rašau palinkėti griausmingų šventų Naujųjų metų. Daug sprogimų (tik ne turto/rankų/dar kažko svarbaus)!

Susiskaitysime kitais metais!

Share on Facebook